Ji man primena tave, bet ar tai taip blogai?
Ant žemės gėlėti marškiniai, po nakties susivėlę plaukai
Manau, supratai, kad čia kol kas visai tokie menki ryšiai
Bet ji man primena tave– ar tai taip blogai?
Ji savo šypsena aptemdo mano protą
Lengvai nepasiduodu, ji neduoda pagalvot
Savo nagais ant manęs palieka parašą
Jos akys veda iš kur sugrįžt negalima
Ji parduoda kiekvieną savo sakinį
Kaip į taikinį – telieka pasilepinti
Nuryti orumą, aš ant kelių prieš kūną
Jos lūpų saldumas, kol maniškės išdžiūna
Po tokių vakarų lieka randai
Kaip beprotis jauties, tada įsiklausai
Jos lūpomis – tik tušti pažadai
Ji man primena tave, bet ar tai taip blogai?
Manau, kad taip
♪
Po kelių valandų vis dar skaitau tarp jos eilučių
Kūnas dreba kas vienuolika sekundžių
Brangioji, kad nelikčiau su savo mintim
Nusilenkim prieš mėnulį – aš noriu patylėt su tavim
Pažindamas kiekvieną tavo kūno detalę
Nors žinau, kad negalima – jaučiu ten prarają
Be jokio sugrįžimo taško
Ir joks gilus alsavimas manęs neišblaško
Tokiom akimirkom žmonės šaukia: "Čia jau likimas"
Dalia, dvasia, nereikia tavo įsikišimo
Juk dėl meilės verta jaustis lyg sielą pardavus
O gal aš tiesiog ilgai negavęs, bet
Ji man primena tave
Ar tai taip blogai?
♪
Ji man primena tave, bet ar tai taip blogai?
Manau, kad taip
♪
(Ji man primena tave, bet ar tai taip blogai, o!
Ji man primena tave, bet ar tai taip blogai?
Ji man primena tave, bet ar tai taip blogai?
Ji man primena tave, bet ar tai taip blogai?)
♪
Ji man primena tave, bet ar tai taip blogai?