Aš – miegantis vėjas
Tu – tirpstantis sniegas
Viskas apie meilę – banalu
Noriu negirdėt, nejaust kitų
Bėgam nuo visko, kas buvo
Ten, kur niekad nebuvom
Man be tavęs yra geriau
Naiviai bandau kartoti sau
Jei mokėčiau slėpt ar plaukti gelmėse
Nuo tavęs vis tiek nepasislėpčiau
Neslėpčiau, kentėčiau
Negalėčiau niekad pamiršt, niekad atleist
Tavęs nėra – manęs neteisk
Negalėčiau niekad tylėt
Į pasaulį svetimą žiūrėt
Savęs nekęst, tave mylėt
Savęs nekęst
♪
Tave mylėt
Kyla pykčio šešėliai
Viduje – šalti ir besieliai
Ką gi man daryt su savimi
Niekaip negaliu išlikt rami
Trūko virpančios stygos
Manyje viskas užmigo
Be tavęs gyventi daug lengviau
Naiviai bandau kartoti sau
Kiek dar skirta man ilgesį laikyt
Ir kvailas viltis kasdien dalinti
Atgimti, prabilti
Negalėčiau niekad pamiršt, niekad atleist
Tavęs nėra – manęs neteisk
Negalėčiau niekad tylėt
Į pasaulį svetimą žiūrėt
Savęs nekęst, tave mylėt
Negalėčiau niekad pamiršt, niekad atleist
Tavęs nėra – manęs neteisk
Negalėčiau niekad tylėt
Į pasaulį svetimą žiūrėt
Savęs nekęst, tave mylėt
Aš lauksiu ilgai beribėj erdvėj
Kur dingsta diena, aš lauksiu viena
Kiek dar skirta man ilgesį laikyt
Ir kvailas viltis kasdien dalinti
Atgimti, prabilti
Negalėčiau niekad pamiršt, niekad atleist
Tavęs nėra – manęs neteisk
Negalėčiau niekad tylėt
Į pasaulį svetimą žiūrėt
Savęs nekęst, tave mylėt
Negalėčiau niekad pamiršt, niekad atleist
Tavęs nėra – manęs neteisk
Negalėčiau niekad tylėt
Į pasaulį svetimą žiūrėt
Savęs nekęst, tave mylėt