Man per liūdna dainuoti, bet per linksma rašyti eiles
Aš žinau – atsiras kas dievų į taupyklę įmes
Ir net tada, kai sakau, kad netikiu tuo, ką darau – tik dėlioju raides
Kai kalbu – neturiu galvoje savęs
Aš bijau tų žmonių, kurie žino, bijau, kurie ne
Bijau tų, kurie, ką tik prabudo – bijau jų sapne
Kas sukurta, išnyks horizonte; manau, jog neišsilaikysiu balne
Bet sakyk, tai juk ne apie mane
Ir išeisim iš Viešpaties rodyto filmo
Nepasenę. Visi be vardų
Be šešėlių be velnio
Be kryžių, be sielų
Be drabužių iš ryto
Kai kris pirmas sniegas ramiai
Už rankučių, po du
Geriau jau nebūčiau pradėjęs, kartais susimąstau
Juk rankioju tai, ką pats eidamas prieky barstau
Stovėdamas čia, aš esu kažkur ten – taip be paliovos ir lakstau
Kai atrodo, kad mirsiu, skambinu tau
Greičiausiai šie kelio ženklai įdomūs tik tau vienai
Aš žinau, kad nesu toks, kaip tu, bet ar tu tai žinai?
Visos kryptys klaidingos, visi kelyje pasiklysta ir sugrįžta čionai
Tai nevark, mano meile – lai
Ir išeisim iš Viešpaties rodyto filmo
Nepasenę. Visi be vardų
Be šešėlių, be velnio
Be kryžių, be sielų
Be drabužių iš ryto
Kai kris pirmas sniegas ramiai
Už rankučių, po du
Aš nemoku dainuoti, mama, ištrauk iš ausų man vatas
Kaip paskutinis kvailys vaidinau, jog pažįstu natas
O žodžiai "kaip gyveni" ir "kas naujo" man dažniausiai reiškia "atas"
Aš esu ir visad buvau ne tas
Aš niekur neinu, aš sukuosi, aš pats sau pora
Galvoje šitaip tuščia, girdėti, kaip skamba tara
Dar girdėjau, sakei, "susiradau daug draugų", reiškia – apsitvėrei tvora
Jei jau eiti, tai kiaurai sieną – ten, kur nieko nėra
Ir išeisim iš Viešpaties rodyto filmo
Nepasenę. Visi be vardų
Be šešėlių, be velnio
Be kryžių, be sielų
Be drabužių iš ryto
Kai kris pirmas sniegas ramiai
Už rankučių
♪
Man per liūdna dainuoti, bet per linksma rašyti eiles