Aš lotosas, tu – papartis
Aš tuščias, o tu pilna
Aš mėgstu dainuoti, o tu kartis
Manęs daug, o tu viena
Bet būna, pavargsta akys
Ieškoti delne delčios
Tada gėriuosi tavim, tau nesakęs
Iš viršaus ir iš apačios
Aš puikiai žinau savo dieną
O tu vaikštai tiktai naktimis
Ir gundai krauju mėnesieną
Ir beldi atverti duris
Nors raktas tik tavo kišenėj
Ir už durų, ir durys – tik tu
Tai vaikščiokim dieną po žemę
Ir nemėtykim veltui naktų
O būna, kai saulė nušvinta, mm-m
Ateina kažkas pažiūrėt
Ar saugiai esi užrakinta
Išrašyt, ar palikti stebėt
♪
Tu vaikščiot išmokyta tiesiai
O aš moku tiktai ratu
Bet kiek moterų beprisikviesi
Kažkaip ateini tiktai tu
Ir man zen, kaip kas nori gyventi
O tu, dalindama širdį. verties
Bet kai savąją baigsiu išvemti
Kieno paprašysiu širdies?
Ir būna, kad Dievas atleidžia
Ir būna, atleidžia vaistai
Tada tampi šimtaveidžiu
Ir tariesi, kad viską matai
Bet jeigu tau veidrodį naktį
Ir jeigu norėtum išgert
Šimtaveidi, tai kiek tau reikėtų išlakti
Ir kaip tau po to pasikart?
♪
Ir aš netikiu Šventąją Dvasią
Aš tikiu, jei dvasia, tai šventa
Ir aš žinau – jei kitokią surasit
Tai ne medis, tai bus jau lenta
Ir niekas tavęs neįrodys
Neatims, nepridės, nesumuos
Aš nežinau, bet man taip atrodo
Aš ir tu, jie ir jos
Aitvarai užu didelio sodo, mm
Ant įkaitusios Dievo vejos