Žinau, tu niekad nematei manęs ateinant Žinau, aš visada esu tik tavo kambary Žinau, tu užpustai kelius, kai savo dainą Aš atiduodu tiems, kurie nuo šiol kely Žinau, tu niekad nematei manęs sugrįžtant Žinau, aš visuomet seku tau iš paskos Ir net, kai iškrenti į dangų žemei plyštant Žinau, tai buvo šimtąkart, ir tai pasikartos Žinau, tu niekad nepažinsi mano veido Žiūrėdama į vandenis, tačiau Uždegdama namus, kuriuos dabar apleidi Žinai, kad iš tavęs juos pastačiau Žinau, jog jau nebežinau, kaip pasakyti Žinau, ir tau turėtų būt nebesvarbu Ir tai, kas judant link tavęs taip vaiskiai švyti Žinau, abiem dėl to seniai skalsu kalbų Žinau, kaip dieviškai man trūksta tavo rankų Nors netikiu jokiais dievais, žinau Kas rytą sekdamas tave į tavo dangų Kas šviesmetį nubusdamas ne tau