Šitas tekstas tau ir man visai negaila,
Kad negaliu rašyt dainų apie meilę.
Tad perspeju - nebus gėlių, bet bus atvirai čia,
Be marškinių, kaklaraiščių čia tikrą nuogą vaizdą
Tau persiunčiu su salyčiu dviejų žmonių, su pagreičiu.
Veiksmažodžiu nesubtilu sakyt balsu, paaiškinu tau pavyzdžiu –
Pirštų galų keliavimu per nugarą ir iki kraujo susmingančių nagų tada,
Kai užgaida uždega, mintis tyliai sukuždama
Ir brūkšteldama lūpomis tu išskleidi tą užtaisą,
Užgožusi naktį, išrovus tą šaknį,
Sprogimai, kaimynai klauso to visą naktį.
Ir nafik rūpetų mums, ar jie tada pabunda,
Kai smegenys kaista, patalynė šunta,
Kai neriam į aistrą, keliaujam mudviejų dangun.
Dabar ššššš. Palauk, palik šviesą įjungtą.
Pratęsiant tą mintį – einam nusipraust į dušą,
Kur širdis kaip naja bingi būgnai muša.
Lai liks niekas to nematęs, užsirakinti patogu čia,
Kitaip nei Sindikatas, turiu mintį tau įlįst į dūšią.
Žinok, kad tu čia ir viskas tau čia.
Pora prisilietimų ir ausin perkūnas griaudžia.
Tavo nuogas kūnas niekados manęs neskriaudžia,
Net kai tavo kojos stipriau nei mano rankos spaudžia.
Tegu mus baudžia – lai dangūs atsiveria,
Kai skęstame vienas kito sielos akivare,
Negąsdina net pragaras, velniop visas metaforas
Kai vasara juk karšta – netgi langas lieka atdaras.
Tas padaras vienas ir jis niekad nesikeičia,
Net kai gyvenimas pastato sienas ir trumpam neleidžia.
Kaip sako anglai, "Follow the laws of mother nature",
Prieš tave aš nuogas – nusirenk ir ateik čia.