Broliai Lietuviai Lietuviško krašto, pragėrėt savo šalį neatleisiu Jums aš to,
Žiūriu į jus pro savo apdulkėjusį langą ir matau ne komandą, o vieną didelį randą.
Ir nesibaigs ta saga nors nebedrąskoma vėjo, savo žaizdą vis dar rodom, aiškinam kaip skaudėjo,
Kokios aukos mes, su kančiom nematytom, papasakok Armėnam, Etiopam ir Žydam.
Kai blogiečių nebėr nežinom ir prieš ką kovoti, tai kovojom prieš savo artimą, o ką – pofik,
Okupantų vis dar bijom, bet gal galit atsakyt Jūs: Kirstumėt ranką kuri Jums moka litus?
Bėda ta, kad auka Mūsų didvyrių kūnuose, Mūsų kovą pratesia tiktai gariūnuose,
Nes gyventi rūmuose trokšta Lietuvio dvasia, jei jie mus mato tai beabejo vartos karstuose...
Išlietas kraujas.Kiekvienam mūšyje kertiniam... Tiktai primena, iki kiek mes Jo nevertinam. Nes dabar šitam laikotarpį mes kiršinam. savus ir savus ir tarpusavį mėtomės pirštinėm.
Artumo troškimą laidojam po savo baimėm, mus vienija tiktai krepšinis ir tiktai tada kai laimim,
Mažos šalies, maži žmogeliai mažumėlę atbukę, kabinam lemputes ant bokšto ir jį vadinam eglute,
Krepšinio stovu, dar kokia nesąmone, kad bent kažką turėtumėm
Didžiausia pasaulyje,
Jaučiamės tokie nesvarbūs tarp amerikiečių kino pasaulis valgo suši kodėl nieks nemėgsta cepelinų?
Gimines atsimenam kai reikia darbo, drąsiausi 7-niese vieną paauglį spardo,
Ant emigrantų stumiam – išdavikai gyvatės ir stumiam tol, kol emigruojame patys.
Kiek baimės kiek kompleksų chiebra niekaip nepajėgsiu apie juos visus Jums surašyti 3 milijonų tekstų, bet nemėgstu, kad pretekstų nemastyti Jūs čia ieškot, ką sakyt man, kai jūs cypiat nematydami priešo?
Vis dar stebit tą prakeiktą absurdą, dar giliau mus gramzdinat į kultūrinį skurdą,
Nebijau krist į purvą ar kad man į vedą spjaudys, Tautos Lietuvių nebeliko, liko tik Lietuvių liaudis.
Tai kas kad ne Rusijoj – Europoje, Baltijos kelias čia vien tiktai utopija,
Nuo Vilniaus iki Talino tik tie stovės, kuriem už stovėjimą gerai sumokės.
Nebeturim vilties, o vertina ryšį, tik devyni iš dešimties kurie mielai imtų kyšį,
Išeinam į viešumą piarais apgailėtinais, į seimą su balionėliais violetiniais.
Į kiemą su tapkėm, pas Dievą su bapkėm, į sceną manekenėm, kalėm didžiapapėm,
Vos jas išvydę tik ir sakom kaip zajabis čia visa Valstybė išgyvena paauglystę.
Ir kol Jūs geriat keldami savo tostus, gaili ašarėlė beplauna man skruostus,
Kiek žmonių kaip baisiai buvo dėl to susirūpinę, o mes gavome savo laisvę ir nusivalėme ja subinę.
Sveikas atvykęs į Mūsų pasaulį, kuriame mediniais šautuvais ginkluoti Petriukai, meta įšūkį kraugeriam vilkam, neturėdami nei mažiausios galimybės laimėti... Sveikas atvykęs į Mūsų pasaulį.