Su žmonėm, kurie gyvena Su žmonėm, kurie nakvoja Ant baltų ramių pagalvių Ar prie bėgančio vandens Nakčiai laužą prigesinę Lengvą mintį pasikloję Ir sulaukę, kol ties veidu Begalybė pasilenks Su žmonėm, kurie sustoję Ir akis pakėlę žiūri Į neramų aukštą dangų Ir nežino ko, baugu Ar kad vakaras atėjo Ar kad širdį vėlei duria Ar kad atlėkė gegutė Į alyvas prie langų Su žmonėm, kurie už lango Su žmonėm, kurie už durų Su žmonėm, kurie už miško Ar už bėgančio vandens Į tą patį mano dangų Į tą patį dangų žiūri Ir nežino, ką galvoja O galvoja, kad gyvens Su žmonėm, kuriems užtenka Vieno tako palei kluoną Vieno šokio šviesią naktį Po kerotais ąžuolais Su žmonėm, kurie nužydi Vieną kartą kaip aguonos Su žmonėm, kurie klajoja Amžini tarsi keliai Su žmonėm, kurie už lango Su žmonėm, kurie už durų Su žmonėm, kurie už miško Ar už bėgančio vandens Į tą patį mano dangų Į tą patį dangų žiūri Ir nežino, ką galvoja O galvoja, kad gyvens