Kažkur ant beprotybės viršūnių
Ten, kur mėlynų ežerų atspindžiai
Atsimušdami į krištolinę begalybę
Slenka tolyn lėtai lėtai
Ten, kur šakotų medžių šaknys
Geria sūrų jūros vandenį
Ir, keistai kvatodamos, smenga
Į praskrendančių paukščių kūnus
Paukščių kūnus, paukščių kūnus, paukščių kūnus
Ten sienoje skylė
Juoda skylė
Pro kurią laša
Mėlyna erdvė
Ten sienoje skylė
Juoda skylė
Pro kurią laša
Mėlyna erdvė
♪
Ten, kur smėlėtas jūros dugnas
Prisiglausdamas lūpomis prie dangaus
Bando šypsotis
Šalia atsiveriančiai bedugnei
Ten, kur krištolo daužytojų būrys
Siekdamas savo sušikto tikslo
Įklimpsta
Į savo nutapytą paveikslą
Ten sienoje skylė
Juoda skylė
Pro kurią laša
Mėlyna erdvė
Ten sienoje skylė
Juoda skylė
Pro kurią laša
Mėlyna erdvė
♪
O ten, už sienos, gyvenantis vienas
Ištikimas mirties palydovas, palydovas
Pats paskutinis, pats paskutinis
Vorų priedermės atstovas, atstovas
Praplikęs nuo gyvenimo geismo
Praplikęs nuo gyvenimo geismo
Nusižudo savo skaistybės viršūnėje
♪
Ir nelieka nė vieno
Ir nelieka nė vieno
Prisimenančio veidrodinius paviršius
Ir nelieka nė vieno
Ir nelieka nė vieno
Galinčio papasakoti apie išprotėjimo pagreitį
Lieka tik tai, ką paliko mums ubagai!
Lieka tik skylė
Juoda skylė
Pro kurią laša
Mėlyna erdvė
O lieka tik skylė
Juoda skylė
Pro kurią laša
Mėlyna erdvė
Laša, laša
Laša, laša
Laša, laša
Laša, laša