Kalbantys gyvenimą žino skonį tuštumos,
Meilės vienišos, tarsi melo be tiesos.
Deimantai sudegs, tad įkvėpk šypsenos,
Šiandien tau bloga diena, meldžiu palauk kitos.
Nuekada nepabos ieškot, tikėt tavim,
Kol tavo balso virpesiai virs neikainotom mintim.
Už visus ir visas, už naktis, už dienas,
Milijonai niekada to negirdės tik tu ir aš, dviese...
Mes nesustabdomi kai nebegėda verkt,
Aš gimiau mylėt, tikėt, padėt lengviau negu pasmerkt,
Tam nereikia paslapčių, įtakingų pažinčių,
Taip tarp begalės žmonių per lengva būti vienišu.
Leist man, leisk sau, šiandien nesugrįžt laiku,
Leisk sau, leisk man, pavogti šokį ar du,
Vadinti tave stebuklu, nepuošti knygomis namų,
Leisk man dekoruoti šią nakt juos tavo balsu.
Leisk man mylėt tave,
Nelaikyti to mintyse,
Pasijausti vėl laisva,
Paversti šypsena tavo veide...
Leisk man mylėt tave,
Nelaikyti to mintyse,
Dovanoti kelia tau,
Pas save, pas save...
Bet ten tik bėgančios dienos ir paskui bėgantys žmonės,
Mes tik lankytinos vietos, kur vėl kartojas svajonės,
Kur natos skamba, kai skamba balsai, kurie daug daugiau nei vardai,
Kurių tu net nebežinai, nes jie tik reklamų veidai.
Kur viskas lengva, kur laimė dar tik planuose,
Ten nebeieškok manęs, aš surasiu pats save.
Raidėmis dainose, ten aš saugosiu tave,
Kol baigsis mano atmintis, tu mano naktų vagis.
Šuo pasitiks, nieks nežino nieko apie mus,
Tavo artumas vėl ištrins atstumus.
Užsimerk, apkabink ir prisiglausk,
Šis sapnas ant krūtinės tau, prašau tavęs pajausk...
Tu tik pažiūrėk į dangų,
Spėk ką žada mums ši naktis...
Šaltis persmelkė man delnus,
Bet tu esi mano ugnis,
Bet tu esi mano ugnis,
Bet tu esi mano ugnis,
Bet tu esi mano ugnis...
Leisk man mylėt tave,
Nelaikyti to mintyse,
Pasijausti vėl laisva,
Paversti šypsena tavo veide...
Leisk man mylėt tave,
Nelaikyti to mintyse,
Dovanoti kelia tau,
Pas save, pas save...