Gimiau, kad nebūt tavo priešu
Nematomi dryžiai ant riešų
Nematoma tu, kai norėjau matyt
Mes sudėgem ryt, šitaip lemta matyt
Pasėdėt parūkyt, pakviesiu iš liūdesio
Ramybės man reikia tau judesio
Laikina šitai ir tu viena tyli
Žvakės pakvimpa vanile
Kosminį spalį nukritusi gilė
Palik man simfoniją gilią
Gamta kvepianti potėpiais
Mylėjom ir nekėntem protarpiais
Rašau, kad išsaugoti tave
Jie kito nesaugo ir save pardavę
Paslapties neragavę
Paliekame gatvėj bolavę
Kitą kart nepalik man užuominų
Apsimesk, kad nedominu
Mane atminki lyg rytmečio gaivą
Jūroj vienintelį laivą
Rimtą ir naivų
Tyrą ir naktį neblaivų
Aš juk sakiau tau aš būnu visokiu
Visatos judėjime šoku
Gimiau, kad save atiduočiau
Kraujas atiteka gyslomis bočių
Jeigu daugiau niekada nežinočiau
Смотрю на луну этаи ночью
Voro tinklas - stendas sielom
Tylos sekundė ši gyviejiem
Antrą širdį apklojau žiemom
Labiausiai įamžinau niekur
Meilės būtį nuspėjom
Jų kūnas tik asamblėjoj
Visad prilygsi man miestui
Aš šešėlis kolonos sienom
Visad prieiki prie dvaro
Jį dengia motyvas ir mano
Jauno dar bėgančio senio
Tiesa rado vietą už meno
Kaip vanduo rado vietą už ledo
Iki galo
Nerasi jei ašarų klano -
Nes buvo žodis iš tavo žando
Kas dar bendro iš šito rato?
Dangaus ir jūros žado
Ar paskendę į ten pateko?
Visi mano metų
Išsitrynę kas buve reto
Saulė - išnyko už kalno
Jei pasiliko vadinas vėlavo
Man kainos neturi kas brangu
Kūrinys vieši
Gamtinėj penklinėj natos turėklai
Klausant vaizdais nusiliesi
Kūrėm ir net ko nebuvo taip tiesiai
Kad nemeluoti bet tik įspėti
Pats nesuspėsiu
Mintys neužima nė lopinėlio
Tik spalvina pelenus gaublio nė vieno