Kai tu būsi mano pusėj,
Gal iki rytojaus nepražūsi.
Ir kauksi su vilkais,
Tau taps antrais namais.
Tas miesto betonas
Vaidensis tarsi rojus.
Bėga ir bėga, nieko nemato,
Stumia nuo kelio, vis tik pasitaiko,
Plaukai plevėsuoja, akys pašėlę,
Kaip būtų gera užtaikyt ant vėjo.
Lai neša jis. Visiems bus džiugesys,
Pakliūti ant bangos, kuri nusišypsos.
Nuskrenda ir mato balta lapą, pradeda piršti, Laiko nemato medžių pavėsy, kvapą degėsių, Praėjusio laiko. Nebeliko buvusių draugų.
Bet vėl ir vėl atranda jėgų
Užbaigti portretą skrendančio vėjo.
Kai tu būsi mano pusei,
Gal iki rytojaus nepražūsi.
Ir kauksi su vilkais,
Tau taps antrais namais.
Tas miesto betonas
Vaidensis tarsi rojus.
Kai mes būsim mūsų pusei,
Gal iki rytojaus nepražūsim.
Ir kausim su vilkais,
Mums taps antrais namais.
Tas miesto betonas
Vaidensis tarsi rojus.
Kai gyvensim ant jūros tako,
Šviesis mums rytojus ir saulei tekant,
Kauksim su vilkais,
Mums taps antrais namais
Tas miesto betonas
Vaidensis tarsi rojus
Nepražūsi, nepražūsi, nepražūsi, nepražūsi, nepražūsi, nepražūsi, nepražūsi, ne e e .