Kai tu numirsi, tau niekas nepraneš
Tiesiog gražiai aprengs ir sunkiai, sunkai neš
Į kiemą!
Nes tuoj tu būsi neestetiškas
Nors gali būti, kad ir iki šiol tu tik tareis esą žavus
Ir gyvas, ir poetiškas
Tiesiog anksčiau tingėjo nešt, nes jautė – "ai, vis tiek pareis!"
Kai tu numirsi, visiems atrodys tai baisu
Bet ne dėl to, kad tuoj tu būsi neestetiškas
Tiesiog vaizduotė jiems prabils minties balsu
Kad "amžinybė" – tai tik žodis, nesuvokiamai poetiškas
Ir kad į jų gyvenimus taip pat ateis diena
Kai grįžus į namus, nieks nepaklaus
Kaip jiems šiandien sekės
Nes tuomet jau bus plačiai užmerktos akys
Ką, žmogau, tu bedarysi
Kur beeisi, kur beplauksi
Kokį jauką beprarysi, nieko tu nepadarysi
Nieko ne-pa-da-ry-si
♪
Kai tu numirsi, tau niekas nepaplos
Ir niekas rankos nepaspaus
Ir kiemo šuo net nesulos... Nei vienas!
Tu vienas, net ne vienas – nulis
O tai tas pats, kas tuštuma, ir niekam jos nereikia
Ir niekas nepaklaus, kaip gulis
Ir nežiūrės, žiūrės televizorių
Kuris kitaip nei tu – dar veikia!
Kai tu numirsi, visi tave labai mylės
Ir į eilėraštį tavo gyvenimą sudės
Skambės lyg šiol tau žodžiai negirdėti
Galvotum – netikri, bet tu patikrinti jau jų nebegali
Ir apskritai nebegali jau keltis, eiti, bėgti
Ir nuoširdžiai visų šitų žmonių nemėgti
Negali jau į akis meluoti
"Ai, koks skirtumas
Vis tiek nebėr jokios prasmės dainuoti", hey!
Ką, žmogau, tu bedarysi
Kur beeisi, kur beplauksi
Kokį jauką beprarysi, nieko tu nepadarysi
Nieko ne-pa-da-ry-si
Ką, žmogau, tu bedarysi
Kur beeisi, kur beplauksi
Kokį jauką beprarysi, nieko tu nepadarysi
Nieko ne-pa-da-ry-si