(Tu privalai skambėt)
Kas gali būti laisvės arčiau?
Kas gali būti daugiau?
Tarp nuleistų galvų, neaprašytų posūkių
Ieškojau tobulybės, neradau net užuomazgų
Tikėjimas - vedlys, neleisk jo versti negalia
Net jeigu neregėjai, nežinai, kuo kvepia pergalė
Tegul ne viskas iš natų, tegul - neišvengiama
Ir tebūnie tai stebuklas, mes juo gyvename
Galim išeit ir tai neįvyks niekad
Arba čia ir dabar įrodyk - mes liekam
Net jeigu tai tiesa
Ir mums išties nepavyko
Mes sulauksim
Nes mūsų geriausia dar neparašyta
(Tu privalai skambėt)
Tu privalai skambėt
Privalai skambėt
Tu privalai skambėt
Privalai skambėt
Tu privalai skambėt
Ką atsakytum, jei pripažinčiau - pavargau
Užtenka kiek yra, tiek to, nereikia daugiau?
Ką atsakytum, jei nuspręsčiau paleisti
Pasauli, ar suprastum? Ar atleistum?
Kvailys nemato, kvailumas teisia
Ar tikrai mes per maži svajot, per silpni keisti?
Prie tos vienintelės, kur matė ne tik stiprų
Ką pasakytum, jei pasaulis užtiltų? (Privalai skambėt)
Sėkme, laime, stiprybe, tau rašau šią dainą
Leisk bent žvilgtelt dar prieš tau išeinant
Dieve, nuprausk tuos pavargusius veidus
Kur beliks iš mūsų užsklandom nusileidus
Ir, rodos, nieko nėra, ko dar nebuvę
Ir nieko, nieko nėra, ko jau nebus
Viršūnės ne amžinos - jas nuplaus lietus
Bet kol kas tai laisvė ir ji apie mus
♪
Dar kartelį visi kartu
(Tu privalai skambėt)
Kai pagarba
(Privalai skambėt)
Tėvo balse skamba
(Tu privalai skambėt)
Ir jei užkimsi pakeliui
(Privalai skambėt)
Sūnus užbaigs tavo dainą
(Tu privalai skambėt)
Kaip ilgesys
(Privalai skambėt)
Motinos akim tampa
(Tu privalai skambėt)
Ir neužkimt jau pakeliui
(Privalai skambėt)
Pakol mes vienybe skambam
(Tu privalai skambėt)