Tavo keliu ateinu Į pasaulį, kai norisi verkti Į pasaulį, jei norisi verkti Savo laimę išdalinu Malonu buvo dalį pažinti Pavadinsiu ją tavo vardu Puokštę lauko gėlių Kiekvienam, kas norėjo gyventi Kiekvienam, kam žydėjimas jų Savo poetiškumu Patikėsiu, kai teks apsiginti Apsigynus – sužaist puolimu Kai kvėpuosi spalio džiaugsmu Aš ateisiu lapkričio vėju Nusimesiu tai, kas tau brangu Visa tai tik todėl, kad baisu Kai norėčiau tokiu, kaip tu, būti Gaila, noriu, bet nesu Jeigu kalbėt – kalbėt nebyliai Aidint ištremtom mintim Pražydusiom dabartim Jei nori žinot, tai nenuvylei Tamsta, memento mori Veni vidi amavi Tavo kantrybe senku Kai pasaulį taip norisi smerkti Tą pasaulį, kur bėgam laiku Kad ir kaip pats jį branginu Malonu nors minutei pamiršti Malonu, kai vadina draugu Jei ramybė – tai tu Ne visiems teks tave prisiminti Bus ir tų, kuriem tai nesvarbu Aš iš tų, kuriem nebesvarbu Melsiu už abu Jei dar nevėlu Parnešiu meilę ant delnų Pradėsim nuo pradžių Būsiu kantrus Primink mums mus Sudėsiu dėl tavęs ginklus Apeisim sunkumus ♪ Jeigu kalbėt – kalbėt nebyliai Aidinčiom karčiom mintim Pražydusiom ateitim Jei nori žinot, tai nenuvylei Tamsta, memento mori Veni vidi amavi