Pasakyk man - ar lengva būti taikiniu tire?
Kur gyvieji - be išminties, jie pasiliko mirę
Kur surimuota ne esmė suprantama kaip eilės
Kai neišeina žodžiais - eiliuoja peiliais
Keistos tos "neeilės", jos iš nemeilės
Padaroma iš pradžių - paskui dažnai gailimasi
Likimas kvailį baudžia, o su protingais
Būna visko, pats žinai- visko atsitinka
Atitinkamai, ei, vyzdžiai būna sienos
Pavydžiai sergimas menas, tas, kur neperduosi genais
Repetuojamos, kuriamos, išgyvenamos scenos
Šlovės - bendrai, nešlovės - mus išsigaudo po vieną
Žvejas užmeta tinklą ir laisvė tampa tik fikcija
Mirkčioji, mikčioji į taktą valdantiems srautą
Nuasmenintų raudą savo naudai
Kovinius vienetus, kad atlaikyti dar raundą
Parodyk kas tai - būt medžioklėje bėgliu
Svetimam žaidime gale takelyje kėgliu
Aš susigniaušiu į kumštį ir drįsiu žengti dar pėdą
Kur pamirštieji slėpdavo jėgą
Sielos nemiega naktį, sielos naktį lieja kulkas
Gamina kulkas, graviruoja kulkas
Jom ne tas pats, jos ne bet kas
Pagal svorį ir dydį rūšiuodamos tuos, kuriuos šią naktį išgydė
Ką išgydys rytoj, pusėj kitoj
Ei, ei, ei - kur aš patsai būsiu
Kai apsupa, kai suspaudžia, kai iš visų pusių
Tikėdamiesi, kad paslysiu, suklupsiu ir paklusiu
Užmigsiu, sustosiu, sustingsiu, supūsiu
Aš klykia manyje: "Aš toks nebūsiu!"
Dar dieną, valandą, dar akimirką, dar minutę
Bet kam bet ką atiduočiau - svarbu čia nebūčiau
Kur tiek palaidota visko - nuo vilčių iki kūnų
O jie tik ciniškai metė per petį: "Būna, žinau"
Kur ugnis, kodėl čia šitiek daug kraujo?
Koks skonio kvapas čia atviliojo šunaują?
Besimaudantys gėrio upėje nesupras
Trūkusi byra brangiai tuščia bižuterija
Gręžiau, kapojau, lupau arterijas miego
Gal išliks, nežus, sudygs - gal uždegs sniegą
Žolę purpuro uogom puošiau, klausi: "Kam?"
Tiesiog aš priklausau tiems laikams
Sielos nemiega naktį, sielos naktį lieja kulkas
Gamina kulkas, graviruoja kulkas
Jom ne tas pats, jos ne bet kas
Pagal svorį ir dydį rūšiuodamos tuos, kuriuos šią naktį išgydė
Ką išgydys rytoj, pusėj kitoj
Ei, ei, ei - kur aš patsai būsiu
♪
Mojuojam vėliavom, paskui paliekame jas pūti
Save uždarę ašaroj akies kamputy
Moralizuojam apie būtį, skubėdami į nebūtį
Nepastebėdami - tai tik inercija
Pats nejudi, nejauti, nemąstai, nereaguoji - taškas
Turėjai rojaus adresą, bet susukai bumažką
Ir supūtei, nesigailėdamas nė trupučio
Su pasimėgavimu, septyniom zatiažkėm
Sutinę riešai, žvangančios grandinės
Sportinėm lūpom, tobulais kėbulais blondinės
Supo, užsupo už gabalą gintaro
Tai, kas burėmis buvo, staiga virto inkaru
Inkilu varnom, jos ten lizdus susisuko
Supo užsupo - suka! Supo užsupo
Supo užsupo, prijaukino, įpratino
Ir iš planuotų romanų neliko netgi apsakymo
♪
Būna namai be dūmų, be karalių rūmai būna
Būna - šešėliai bijo netekti kūnų, būna
Būna - dar neprinoksta, o jau supūna
Būna dėmenys nežinomi, bet pateikiamos sumos
Būna namai be dūmų, be karalių rūmai būna
Būna - šešėliai bijo netekti kūnų, būna
Būna - dar neprinoksta, o jau supūna
Tik kad nebūtų niekad nieko niekada nebūna