Aš turiu randus ir ne visus dantis
Mane pažinsi iš užgijusios perplėštos odos
Tai - būtina sąlyga, vienądien supranti
Tas noras būtinai išsiskirt daro visus vienodais
Išsiskirt, ir mes skiriamės degančių tiltų fone
Nauja kelionė, nauja dėlionė
Šitas pasaulis vėl žaidžia kates ir peles
Vis liūdnesnius vaikus daro, tamsesnes eiles
Šitas pasaulis mus laiko kvailiais skystablauzdžiais
Bruka čiužinius, bukina, smegenį glosto
Įprastingai teistom moralinėm normom
Tai ne likimas, kvaily, jis taip nesusiklosto
Tai ne kitų, tavo indėlio irgi čia būta
Kalbant vėją, malant šūdą, pučiant putą
Bandant prasmę suteikt savai trapiai būčiai
Pralaimėjus ne keltis, o teisintis žodžiais tarp kabučių
Tarp daiktų slėptis ir inkšti
Dievas pavargo stebėti, kokie mes minkšti
Dievas pavargo klausyti kasdienę maldą
Kur vietoj: "Suteik man meilės"
Prašai: "Dieve, pakelk man algą"
Viską pravalgyt, prapist ir vėl iš naujo
Tik laikas negrįžta, laikas - smėlis, paliekantis saują
Laiko vienintelė sąlyga - jis yra tu
Niekaip kitaip negalima
Būkit viens kito arčiau
Saugokit šviesą savyje
Nes jeigu jai leidi išeit – nebepavyji
Būkit viens kito arčiau
Saugokit šviesą savyje
Nes jeigu jai leidi išeit – nebepavyji
O aš, ką aš? Ant akmenų gyvenu
Ašmenų, rašmenų, tviskančio kirčio
Sunkiausias menu – žiūrėt į ragenas mirčiai
Išlupinėjant dienas iš jos kaulėtų delnų
Man nebaisu būt vienam, baisu patapti į nulį
Nes nuliui gyvenimas nieko nesiūlo
Ir jųjų peiliai - ne baimė, kur kas baisiau, kas širdyje
Nes to padaromos žaizdos niekada neužgyja
Tampa įprasta klausti - kur eiti ir ką daryti?
Pačiam nieko nespręsti, seklumose paskęsti
Neįsiklausyt, nesigilint į tiesą banalią
Kad nieks, išskyrus tave, tavęs keisti negali
Kad bent pusė iš mūsų prieš lįsdamas įsimylėtų
Kad nesiskirtų lengvai, kad mėtyt vaikų negalėtų
Kad negulėtų pachmielni penkias dienas iš septynių
Kad mirtų už šeimą, draugus, šaknis ir tėvynę
Ir mirktų nuo praikaito darbo ir ašarų meilės
Namai - tai ne tai, kur be password'o wireless'as
Ne sienos beveidės, kur permiegot grįžti
Kad vykdytum priesaikas, jeigu prisiekt pasiryžti
Visas auksas nei kraujo, nei meilės nevertas
Metalas minkštas prieš mūsų kirtį
Tu iškeli savo kumštį
Aš įdedu savo širdį
Visas auksas jųjų nei kraujo, nei meilės nevertas
Metalas minkštas prieš mūsų kirtį
Tu iškeli savo kumštį
Aš įdedu savo širdį
Būkit viens kito arčiau
Saugokit šviesą savyje
Nes jeigu jai leidi išeit – nebepavyji
Būkit viens kito arčiau
Saugokit šviesą savyje
Nes jeigu jai leidi išeit – nebepavyji
Būkit viens kito arčiau
Saugokit šviesą savyje
Nes jeigu jai leidi išeit – nebepavyji
Būkit viens kito arčiau
Saugokit šviesą savyje
Nes jeigu jai leidi išeit – nebepavyji
Būkit viens kito arčiau
Saugokit šviesą savyje
Nes jeigu jai leidi išeit – nebepavyji
Būkit viens kito arčiau
Saugokit šviesą savyje
Nes jeigu jai leidi išeit – nebepavyji