Ten, kur prasideda, ka šiandien
Baigiasi kaip baigėm vakar,
Pamąstom tyliai tai, ko garsiai nepasakom,
Kodėl aš vis dar čia,
Su kuo kariauju,
Kodėl kilpa tuščia,
Kas aš esu ir kur keliauju,
Nokdaunas po nokdauno į sekantį raundą,
Nes jos šypseną verčia pamiršti kaip tau skauda,
Gali dulkinti visas ir mylėti vieną,
Būti kaip bariga,
Tas kur vietoj gandžos stumdo šieną,
Naujiena po naujienos per teliką, radiją,
Iš toli pisa mus kaip nori ir čia ne magija,
Geriausi vagia beje, viešumoje,
Lipam ant to pačio grėblio, keikiamės nuo pradžių dėja,
O kūrvos tie iš gretimo balkono,
Kancarus meto ant galvos, nors nenulaiko mikrofono, nominacijos bent kelios, tačiau ko jos vertos,
Kai netgi nominuoti kartu, tau nespaudžia rankos
Tiek daug turiu nuveikti,
Bet kaip gi,
Krūtinėj nerimo peiliai praeina negreitai ir graužia aitriai,
Bet eit reik,
Neklausk kaip reikalai,
Atsakymai beverčiai,
žodžiai aitvarai juos betkaip be parkių šnerkščiant,
Viskas ko man reikia tai galva,
Nors ji sunki pilna ir suprantu viskas savam delne,
Kodėl gi ne ir sėdi vienas vakare,
Viduje, istorijų vaizdiniais knyga ima groti,
Vejuota, tikra audra, daraus bepročiu,
Tiek nuryta, kad jau sotu,
Save prisijaukint,
Nuo kitų atsiriboti,
Absorbuoti visą tai,
Suprast kur paistalai,
Kas gerai, kas blogai,
Galų gale nusišypsot plačiai,
šitie pečiai ne visada adekvačiai,
Ne visada užtikrintai ramiai,
Bet visada stengias saugot,
Prilaiko ar bangos ar situacijos vangios,
Pažiūriu į dangų ir turiu tiek daug klaustukų,
Nuramint savęs nesugebu jaučiuosi bukas,
Tiek daug turiu nuveikt, apeit, paliest, galbūt pakeist,
Va todėl ir vaikštau pajuodusiais paakiais.
Repas,
Net tik tai kalės, ir ne tik narkotikai,
Naudokis galva,
Jei kada išmokai tai,
Padek broliui, gerbk motiną, mylėk moterį,
Kai nebepajėgsi pats, padės tau atsistot ji,
Ieškoti naujų potyrių,
Nebijot sustoti tarp jų, galvot,
Ne kas ką duoti, pats ką dovanot galiu,
žiūrėt galu gale, kaip saule leidžiasi per langą,
Kas ieško džiaugtis kuom, tas ir atranda,
Todėl trinam gatves, tas pačias,
Sukamės kaip galime, ir paslapčia
Svajojame būt laimingi, todėl dar čia,
Nejučia krentame į apačią.
Sakiniai taip paprastai nuaidi,
Bet kaip nelaidau į erdvę palaidą,
Kasdienybėj slystu tarp urbano laiptų,
Per bortą slaidu,
Kreivėm paišom savo paveikslus,
Nesvarbu ar basas ar su naikais,
Svarbu judu,
Kol tu kiši prasmę į daiktus.