Nupirko man mama dažų ir sako:
Pieški, mielas vaike –
Aplinkui viskas taip gražu,
Tau dailininke būti reikia.
Ilgai sėdėjau ir mąsčiau,
Aplink save apsidairiau,
Kol vieną spalvą,
Vieną spalvą pamačiau!
Mėlyną jūrą, mėlyną pievą,
Mėlyną dangų, mėlyną sniegą,
Mėlyną saulę, mėlyną namą,
Mėlyną žvaigždę, mėlyną mamą!!
Mėlyną gatvę, mėlyną kiemą,
Mėlyną sodą, mėlyną dieną!
Visą pasaulį taip nuspalvosiu
Ir, jei norėsiu, dar pakartosiu!
O po darbelių vakare mama sušuko:
- Tėti, tėti!
Dukrelė mūsų vėl keista,
Ateik greičiau pasižiūrėti!
Žiūrėjo tėtis gan ilgai
Ir dar žiūrėjo netrumpai...
Kol tarė tyliai, išdidžiai:
- Šaunuolė!
Mėlyną jūrą, mėlyną pievą,
Mėlyną dangų, mėlyną sniegą,
Mėlyną saulę, mėlyną namą,
Mėlyną žvaigždę, mėlyną mamą!!
Mėlyną gatvę, mėlyną kiemą,
Mėlyną sodą, mėlyną dieną!
Visą pasaulį taip nuspalvosiu
Ir, jei norėsiu, dar pakartosiu!
Mėlyną jūrą, mėlyną pievą,
Mėlyną dangų, mėlyną sniegą,
Mėlyną saulę, mėlyną namą,
Mėlyną žvaigždę, mėlyną mamą!!
Mėlyną gatvę, mėlyną kiemą,
Mėlyną sodą, mėlyną dieną!
Visą pasaulį taip nuspalvosiu
Ir, jei norėsiu,
Jei dar norėsiu,
Jei dar norėsiu –
Kartosiu.
Jei dar norėsiu,
Jei dar norėsiu,
Jei dar norėsiu –