Tu nekenti pats savęs, save visą gyvenimą plėšei, Tu drabstei purvais save, tai ko gi nenori tu mirti? Kodėl laikais įsikibęs to, ko niekad iš tikro nepajautei? Tau suteikiau šansą iš naujo pažvelgt į save, į tikrąjį žmogų! Kada nustosi žiūrėti atgal? Gal kai suprasi, kad galas jau čia pat? Ir visą tą laiką tu nuodijai pats save, Galvodamas, kad galop esi laimingas. Atgimei vilku tam, kad suprastum, Prabudai žvėriu tam, kad praregėtum. Kieno atvira širdis ir žvilgsnis laimės pilnas, Tas pasmerktas kentėt pats to nejausdamas. Štai tu stovi vienas prieš save ir ką tu matai? Matai vaiduoklius iš savo praeities. Dabar matai pasaulį tokį, koks jis iš tikro yra, Dabar žinai, kad meilė ir džiaugsmas - tai tik vargana iliuzija! Tu nesi prakeiktas už kitų klaidas, Tu prakeikei pats save. Ir galop supratai, kad amžinybės nėra, Ir mes visi pasmerkti nuolat blaškytis ir keliauti, ir keliauti kažkur. Keliauti kažkur.