Kam suki akis nuo degančio dangaus? Juk savo tuštumoj pats įžiebei liepsną. Juk pragaras tikrasis mumyse, Sielos dugne. Susisukę spiečiais tavo plaukai lyg veidrodis skliautų, Ir, nors laisvę seniai pamiršai, neatitrauki akių. Tas, kas užbūrė planetas suktis, kas užkūrė žvaigždes, Tave kaip plunksną lengvai nupurtys, graudžiai raudoti privers. Dek, dangau, ir klok pasaulį troškulio gėlėm, Užsmauk pirmiausia tuos, kurie nusisukę. Juk karas jiems primena meilę, Jie mielai užpūstų saulę. Nakties slėpinių troškimas tau susuko protą, Tačiau slėptis tamsiausiam kampe yra geriausia, ką moki. Man taip šlykštu žiūrėt į tave, o tuo pačiu ir gaila, Tad dovanoju tau mirtį čia pat, dabar, tik tark žodį "einam". O mes išeisim su ugnim! Rėksim tol, kol perplėšim dangų! Jums didžiausia vertybė – veltėdiškai praleistas laikas, Subraižėt patys save, pamiršę, kas yra saikas. Praraja amžina, jos neužgydys jums niekas, Pabaiga tavo sielai, vaike...