Matau giliausius tavuosius sapnus, iš kur ateina jie ir kas po jų bus.
Prie pabaigos, manai, buvai nekart, nes atsispyręs kilt gali tik trumpam.
Visas jėgas sutelkęs braunies link šviesos, tiki, kad joj palaima, priešnuodis audroms,
Nes kuo gi dar tikėti tau, žmogau, kai purvina tyla klesti pustuštėj galvoj.
Ar dar turi jėgų kentėt? Ar dar turi jėgų bėgt?
Tu vėl krenti.
Jau per vėlu pasauliui tyras dangus, sausi spygliai supynė mus.
Jau per vėlu gyvybei skleist sparnus, sustingo jie neskridę metų metus.
Lengviau stovėti nuošaly, kuomet pasaulis dega,
Ir nusisukus nebandyt ištrint iš sielos badą.
Man keista, kad dangus dar geba nusidažyt kasnakt žvaigždėm!
Lengviau sudeginti save, nei pripažint menkiausią klaidą.
Bus dar rytas vėl ir vėl, kai nerimo balsai pabudins.
Jau per vėlu pasauliui tyras dangus, sausi spygliai supynė mus.
Jau per vėlu gyvybei skleist sparnus, sustingo jie neskridę metų metus.
Vis dar krenti.
Ar dar turi jėgų kentėt? O gal gali atmerkt akis ir pirmą kartą praregėt?
Tavęs skausmas negaivina ir širdgėla nepurto,
Slepies už savo sienos, springsti savaisiais burtais.
Plaukai išslinks, oda pagels,
Kojos ir rankos pavargs.
Ir kai balta šviesa pykint pradės,
Bus aišku tau, kad suvokimo kelias beribis, neturi baigties.
Ir kaipgi vėl dabar pavyks iš naujo vėl surinkt save?
Už kokio virpesio dabar užsikabint ir perskrost gelmę šią?
Prieik ir patylėk su manim, visas mintis palik.
Išeik ir niekada daugiau nebegrįžk, nes viskas, ko ieškai, slypi kelyje pirmyn.