Beribis lietus, apgaubiantis viską, kas žus, Kai jis pasitrauks, sapnų nebebus. Pasaulio tyloj prarijusio savo vaikus, Ištirps praraja suplyšus laike. Mes tik dulkės visatos aky, Mažyčiai šešėliai šviesos pariby. Gal tereikia žvaigždes užgesint, Ir vėją užpūst, o jūras išpilt? Gal dangų praryt, jo mestus žaibus sutrint, Kad tu pagaliau pradėtum matyt? Mes tik dulkės visatos aky, Suardome viską, nors bandom adyt. O kaip norėčiau bent vienintelį kartą ant pasaulio stogo palikti viltis, Kad jos ristųsi sparčiai, nertų tiesiai, gilyn. O pasiekusios žemę pažirtų aplink ir lyg deimantai smigtų kiekvienam jums širdin, Gal akimirkoj toj viskas stos ir plevens, ir sekundėj trapioj jūs pajusite jas. Sekundėj trapioj pražysta ryškiausia šviesa, Garsiausioj tyloj prapuola menkiausia tiesa. Sekundėj trapioj – aš.