Panirę į neaprėpiamą gelmę virpesių,
Kuriuos mes patys sukūrėm ir pasiuntėm dangun.
Dienom, kaip ši, taip lengva pasiklyst tarp tyrų tolių ir demonų savy,
Dėl to manai, kad daug lengviau slyst, kur neša bangos, nors po jomis mirtis.
Paskęst minioj bijojai nuo pradžių, tačiau rankas iškėlęs ruošiesi griūt!
Nebesvarbu, nes jausti neliko jėgų, geriau nupult ir pūt gelmėje.
Aš, nematomas dievas, jūs net nesuvokiat, kad meldžiatės man,
Ir tik jūsų dėka su kiekviena diena aš darną verčiu triukšmo audra!
Ir kai atrodo, kad jau pabuvojai ten, iš kur tavoji siela negrįš, ji užstrigs,
Triukšmo bangos, apgaubiančios viską, ištrykš, vaiskiausią protą juodu stiklu subadys.
Viltingi žodžiai, kuriuos dar kartais girdi, jie tau lyg aidas, paniręs giliam vandeny,
O vaiskios akys, kurias turėjai kadais, dabar juodesnės už naktį šiaurės tamsos.
Nežinom, kur tiesa, kur sapnas, mes triukšmo vaikai!
Sustok bent trumpam ir pajauski save,
Paliesk vėją akim, jis išgrynins tave.
Neleisk ugniai užgest, juk tai gražiausia, ką turi,
Tiesiog pabūk dar čia, ramybė ateis, tik nenustok bandyt.