Kai šaltis sustingdė mane, aš nejaučiau baimės,
Tik rijau savo oro gurkšnius.
Vėlei stoviu ir žvelgiu į pasaulį akim kruvinom,
Išsiilgęs ramybės, taikos ir tylos.
Pagaliau išgirdai mano šauksmą,
Jis sminga giliau už aštriausius peilius!
Nedrįsk sakyt, kad bijai išsikruvint pirštus,
Išdavęs save tu seniai, pats sau leidai nuodus.
Nebėra tavyje žmogaus, tik šešėlis blyškus,
Atėjo laikas tau arkties šaltyje džiūt.
Apdalint pasaulį gėriu – vaidinai, kad bandai,
Bet tik veidmainystės sėklas, kur ėjai, palikai,
O tos liepsnos akyse ne nušviest, o naikint,
Viską, ką tavosios rankos sutiks, ką paims.
O mes iš tų kelių, supratę, ką reiškia gyventi,
Traukiam syvus iš amžių šaknų, kas užmiršta randam.
Mes žinome jausmą tą, kuris gaubia prieš mirtį,
Beieškodamas dangaus taip greit spėjai pražilti!
Maišyk mintis žaibo blyksniais,
Išsuk verpetus smilgų rykštėm,
Nardink save į pačią gelmę,
Suraski šerdį, sugriauki baimę.
Nebežinai, ko reik pasauliui,
Nesupranti, iš kur eini,
Paleisk save, žmogau, ir perplėški,
Tą paskutinę stygą tamsioj širdy.
O mes iš tų kelių, supratę, ką reiškia gyventi,
Traukiam syvus iš amžių šaknų, kas užmiršta randam.
Mes žinome jausmą tą, kuris gaubia prieš mirtį,
Išlaisvinam sapnus, nes iš ten varnai grįžta!